Nuotrauka 1959m

Tai mažas pasakojimas apie didelį tragišką įvykį, prieš 55 metus nusinešusį vienuolika Bazilionų
saviveiklininkų gyvybių (dvyliktas nuo patirtų sužalojimų mirė po metų). Tą 1959 m. sausio 11-osios
vėlų vakarą, grįžtant iš koncerto Gorduose (dabar –
Vijurkai, Kelmės r.), slidžiame kelyje apvirtus mašinai, žuvo šio miestelio aktyviausieji, troškę ilgai
degti ir laimingai gyventi. Baisi tragedija, daugeliui
metų prislėgusi miestelį, iki šiol gyva senųjų bazilioniečių atmintyje. Tačiau taip ir liko neparašytos
žmonių biografijos, nes, tikriausiai, jie, tie dvylika,
neatliko jokių didelių žygių. O neišsipildžiusių svajonių, tyrų ir kilnių troškimų, gilios ir nesuvaidintos
kančios biografijos nerašomos. Tai vis dalykai,
palikti užmarščiai kaip paprasčiausias nelaimingas
atsitikimas. O vis dėlto tai – mūsų krašto ir visos
Lietuvos skausmingo istorinio konteksto dalis.
Kas parašys tuometės Bazilionų kultūros
namų direktorės Zosės Klenauskaitės, Emeritos
Čibiraitės, Olgos Voluntaitės, Onos Šimkutės, Zosės Košaitės, Marijos Kontaraitės, Kazio Misiūno,
Eduardo Butvilo, Zigmo Butkaus, Alekso Gorio,
Stepo Lukiansko, Danutės Bartašiūtės biografijas?
Šio straipsnelio intencija nedidelė – priminti apie
žmones, kurių bendros lemties – žūties – atminimas iki šių dienų nėra įamžintas. Norisi neužmiršti
ir tuomet gyvų likusių jaunuolių, kurių didžioji
dalis jau iškeliavo Amžinybėn. Jie taip pat visą
gyvenimą nešiojosi (ar tebesinešioja) šiurpios tragedijos akmenį, tyliai ir kantriai gyvendami savus
gyvenimus ir lydimi žuvusių draugų atminimo.