Kapitono Nemo biblioteka. P.o. Enquist

Romanas „Kapitono Nemo biblioteka“ (1991) atnešė P. O. Enquistui didžiulę sėkmę, už jį rašytojui buvo skirtas vienas reikšmingiausių Švedijos literatūros apdovanojimų – Augusto premija.
Šio daugiasluoksnio, intriguojančio romano pagrindas – mįslinga ir skaudi kūdikių sukeitimo istorija. Joje, kaip pripažįsta pats autorius, gausu biografinių detalių. Pasirodžius „Kapitono Nemo bibliotekai“ rašytojas viename interviu pasakė, kad tai – jo paskutinis romanas, nes jis daugiau nebeturi apie ką rašyti.
Teisę apsigyventi žaliajame name aš paveldėjau per klaidą, padarytą Burės ligoninėje 1934 metų rugsėjį – tą dieną gimė Johanesas ir aš.
Vėliau toji klaida buvo atitaisyta. Aš buvau iškeldintas neapskundžiamu teismo sprendimu, man buvo atimta teisė gyventi žaliajame name. Toji teisė buvo suteikta Johanesui Marklundui.
Dar po kurio laiko jam buvo dovanota Eva Lyza, turėjusi pakeisti mane. O kai Johanesas išdavė ją, Eva Lyza buvo iš jo atimta, taigi atimta ir iš manęs. Johanesas perėjo į žaliąjį namą, tapo išdaviku, prarado Evą Lyzą, o sykiu ir teisę į žaliąjį namą. Prabėgus trejiems metams, namas sudegė. Tokia būtų trumpa šios istorijos santrauka.
Yra tik trijų rūšių žmonės: budeliai, aukos ir išdavikai.
Budeliai ir aukos - tai nesunku suprasti. Sunkiau suprasti išdavikus. Kartais man atrodo, kad kiekvienas žmogus savo gyvenime būna priverstas tapti išdaviku. Tada ir didžiausius niekšus galima geriau suprasti. Jiems tik iš pradžių sunku. Jeigu pats esi toks buvęs, tada geriau žinai, kas per vienas yra žmogus, ir gali juos pateisinti.